Naujiena! –Baltasis midus

Kaina 14,0 €/0,75L | Saldus

Natūralios fermentacijos midus, pagamintas iš mūsų krašto baltojo medaus ir uogų sulčių, natūraliai fermentuotas,  saldus, gerai subalansuotas, su švelnia angliarūgšte ir poskonyje ilgai išliekančia elegantiška  rūgštimi. Atsiskleidžia puikus pievų medaus aromatas ir vasariška uogų  gaiva.

Jus maloniai nustebins netradicinis skonis ir spalva. Pasiruoškite naujai atrasti seniausią pasaulyje svaiginantį gėrimą.

Geriausia mėgautis vienu, bet puikiai tinka ir prie desertų.

Patiekti 12-16 C°

 

Seniausias alkoholinis gėrimas pasaulyje gali būti midus

Seniausias alkoholinis gėrimas pasaulyje, vadinamas šiaurės Europos vynu, gaminamas iš medaus ir vandens? Tai midus. Atsiradęs prieš kelis tūkstančius metų, suklestėjęs ir išnykęs iš pagrindinių alkoholinių gėrimų tarpo, šiandien midus grįžta kaip unikalus, ypatingas ir prabangus gėrimas.

Midus žmonijai buvo žinomas anksčiau negu vynas ar alus. Persijoje ir Indijoje midus jau buvo gaminamas prieš 8000 metų, senovės Kinijoje ir Irane midaus gėrimai pradėti gaminti 7000-5400 m. pr. Kr. Žinių apie midų galima rasti šumerų, hetitų rankraščiuose, ankstyvųjų midaus gamybos pėdsakų rasta Amerikoje, Skandinavijoje, Britų salose. Indijos šventraštyje Rigvedoje yra užfiksuotas seniausias midaus aprašymas.

Maistas, auka, vaistas

Midumi gardžiavosi daugelis tautų, nors didžioji dalis įsivaizdavo, kad midus yra tik jų nacionalinis gėrimas. Tačiau midus buvo taip paplitęs įvairiose tautose, kad jį galima drąsiai vadinti pasauliniu gėrimu. Midus tuo pat metu buvo šventas ir kasdienis gėrimas, jį vartojo karaliai ir valstiečiai. Midus buvo vartojamas ne tik gėrimui, bet ir religinėms apeigoms, vaistams.

Buvo manoma, kad midus padeda bendrauti su dievais. Ypač daug sąsajų randame germanų bei keltų mitologijoje: keltiškame danguje tekėjo midaus upė, o vikingų Valhaloje valkirijos atėjusiuosius vaišindavo midumi. Keltų legenda byloja, kad šv. Brigita, alaus globėja, Leinsterio karaliui vandenį pavertė midumi. Nuo tų laikų išliko tradicija Kornvalyje šv. Baltramiejaus dieną atlikti „midaus palaiminimą“. Graikų Olimpo dievų ambrozija veikiausiai buvo tas pats midaus nektaras, o graikų kalboje „girtas“ pažodžiui reiškė „apsvaigęs nuo medaus“. Lietuvoje midaus būdavo aukojama dievams ar mirusiems, dedama prie įkapių – kad aname gyvenime vėlė turėtų atsigėrimo.

Avicena rašė, kad vyrai, valgydami žuvį ir gerdami midų įgauna ypatingų galių. Midus buvo siejamas ir su meilės malonumais. Visiems yra gerai žinoma „medaus mėnesio“ sąvoka. Spėjama, kad senovės Persijoje jaunavedžiai vieną mėnesį po vestuvių turėdavę kasdien išgerti midaus. Taip jiems esą būdavo lengviau rasti bendrą kalbą ir susilaukti pageidaujamo pirmagimio sūnaus. Jei taip po 9 mėnesių ir įvykdavo, midaus gamintojas būdavo labai gerbiamas.

Senovės skandinavai tikėjo, kad midus suteikia poetams įkvėpimą. Snorris Strulusonas traktate „Edda“ (1222-1225) aiškina kaip atsiranda poezija: skaldu arba išminčiumi tampama išgėrus Sutungo midaus, kuris padarytas sumaišius medų su nužudyto išminčiaus Kvasiro krauju. Kvasiro kraują vyriausiasis Skandinavų dievas Odinas buvo atidavęs asams ir tiems žmonėms, kurie moka kurti eiles.

Kretoje atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad antikos laikų gyventojai jau maišydavo alkoholinius kokteilius. 3000 m. pr. Kr. buvo geriamas specifinis kokteilis, sumaišytas iš alaus, vyno ir midaus. Analogiški radiniai buvo aptikti Danijoje ir Škotijoje. Tikėtina, kad tokie kokteiliai buvo maišomi siekiant sustiprinti ir pagreitinti alkoholio poveikį. Kol nebuvo atrastas distiliacijos procesas, stipresnio kaip 10-12 laipsnių alkoholio pagaminti nepavykdavo. Visgi Viduržemio jūros šalyse vynas buvo vertinamas labiau nei midus ar alus – šie gėrimai buvo laikomi „barbariškais“.

Valdžios simbolis

Pirmas aiškus midaus pėdsakas buvo aptiktas VI a. pr. Kr. (Geležies amžiaus) kunigaikščio kape pietryčių Vokietijoje. Pilkapyje buvo rastas 350 l talpos bronzinis katilas su medumi. Buvo matyti, kad katilas – daug kartų taisytas, vadinasi, intensyviai naudotas. Katilo dugne rasta į tamsų sukepusį paplotį sukrekėjusio medaus. Pilkapyje taip pat buvo rasti 9 dideli auksu puošti geriamieji stumbrų ragai. 8 buvo pakabinti ant kablių sienoje, o vienas – 5,5 l talpos – pakabintas kunigaikščiui virš galvos.

Minėtame kape rastos įkapės liudija puotos svarbą geležies amžiuje. Ano meto politiniai lyderiai tiesiog privalėjo aprūpinti savo palydas dideliais kiekiais alkoholio: midaus, alaus. Nuo to tiesiogiai priklausė jų, kaip vadų, autoritetas. Geriausios vietos gėrimų – midaus, elio rūšys, atvežtinis vynuogių vynas, prabangūs gėrimų indai buvo svarbūs vado atributai, jo statuso simboliai. Keltų autoriai tiesiogiai sieja laith (gėrimas) su flaith (valdžia). Puotos gausumas reikšdavo vado galią, todėl kartais nebūdavo paisoma ir realių galimybių. Panašiai elgdavosi ir varguomenė, švenčių proga suvalgydavę tiek, kad vėliau tekdavo pusbadžiu gyventi iki naujo derliaus.

Nuo XI amžiaus mitybos kultūroje vyko svarbūs pokyčiai: mėsa ir vynas tapo diduomenės maistu, o duona ir alus sudarė varguomenės racioną. Gėrimas tuo metu buvo nepalyginimai svarbesnis nei valgymas. Gėrimas atliko daugybę socialinių, religinių, diplomatinių ir kitokių funkcijų. Kiekvienas svarbesnis giminės ar visuomenės įvykis buvo palydimas gėrimo ritualais. Be to, reikia prisiminti praėjusių amžių higienines sąlygas – iki XIX amžiaus vidurio alkoholis buvo nepalyginamai saugesnis gėrimas nei vanduo. Dėl visų šių priežasčių alkoholio būdavo išgeriama gerokai daugiau nei dabar.

Midus Lietuvoje

Pirmieji istoriniai midaus vartojimo Pabaltijyje paminėjimai randami graikų geografo, istoriko ir filosofo Strabono veikale „Geografija“ (64-24 m. pr. Kr.), kur jis aprašo gentis prie Baltijos jūros ir mini kad jie „turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą“. Wulfstano pasakojime 890 metais pasakoja apie baltus: „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų“. Tačiau lenkų autoriai nesutinka su tokiu teiginiu ir sako, kad midų plačiai vartojo ir valstietija, amatininkai.

Natūralu, kad midus buvo taip paplitęs – bičių netrūkdavo, vyravo drevinė bitininkystė, tad ir gėrimo būdavo pagaminama daug. Kad midaus Pabaltijyje buvo apsčiai, patvirtina populiari istorija, jog Lenkijos karaliui Boleslovui Drąsiajam (valdė 1058-1079) apgulus Magdeburgą jo gyventojai ugnį gesino midumi.

Išsamių žinių apie midaus vartojimą suteikia valdovų pilių apskaitos knygos. Pavyzdžiui, 1429 metais, Lucko pilyje vykusiame suvažiavime, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nurodė kasdien patiekti svečiams po 700 statinių midaus ir kitų gėrimų. Lietuviai mėgdavo ir gerai užkirsti – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos pietų porciją (užrašyta 1412 m.) sudarė: 1,8 kg duonos, 1,7 kg įvairios mėsos, 28 g lašinių, 25 g sviesto, 1 naminis paukštis, 3 kiaušiniai, 1,3 l alaus. Iš viso beveik 5 kg maisto. Žinoma, patys didikai viso maisto nesuvalgydavo – likučiai būdavo išdalijami vargšams. Tačiau aišku tai, kad kiekis, o ne kokybė skyrė vieną sluoksnį nuo kito.

Žygimanto Augusto dvare Vilniuje kas savaitę būdavo išgeriama po 30 statinių alaus ir po 30 statinių midaus. Zigmanto ir Vladislovo Vazų dvare midus taip pat buvo vartojamas dažnai. Savo midaus virėją turėjo žymioji Lietuvos didikų giminė – Radvilos. Štai trumpas aprašymas, kaip Radvilos priėmė anglų pasiuntinį, serą Horsey: „Jo didenybė gėrė į Jos Šviesybės Anglijos karalienės sveikatą. Iš cukraus buvo pagamintos keistos liūtų, vienaragių, iškėstasparnių erelių, gulbių ir kitokios figūros, o į jų pilvus buvo supilti vynai ir prieskoniai, iš išskobtų dalių pasigardžiuoti išpjaustyti visokie saldumynai, kurių kiekvienam skirta po sidabrinę šakutę. Nusibostų vardinti įvairius patiekalus ir retenybes“.

Išlikęs kitų dvarų inventorius liudija, kad nebuvo dvaro be alinės ar bravoro. Alui ir midui gaminti buvo naudojama ta pati įranga. XVI amžiuje atsirado net taip vadinamos medaus duoklės. Medus buvo prilyginamas pinigams, nes kai kur buvo leidžiama pasirinkti: mokėti natūra, medumi ar pinigais. Medaus duoklės būdavo imamos medkopio metu, reikėdavo atiduoti trečdalį kiekio. Panašu, kad tik menka dalis būdavo suvartojama maistui ar saldinimui. Didžioji dalis atitekdavo midaus gamybai. Motiejaus Liubavskio duomenimis, medaus saugyklos buvo Vilniuje ir Trakuose.

Midus lietuvių etnokultūroje

Midaus paminėjimų apstu lietuvių liaudies tautosakoje, ypač dainose.

Midus būdavo naudojamas laidotuvių apeigose: gėrimo dėdavo į kapą, palikdavo mirusiųjų vėlėms, taip pat midų gerdavo susirinkę gedėtojai. Senovės Prūsijos istorijas Lukas Davidas rašo: „Prie galvos pastatydavo sandariai uždengtą puodynę gero midaus, kad aname pasaulyje turėtų gėrimo ir taip užkasdavo“.

XVIII-XIX amžių sandūrą galima laikyti midaus vartojimo pabaiga. Krizė ištiko ir bitininkystę. Atskirais atvejais midaus dar buvo pasigaminama, tačiau jo šlovės epocha jau baigėsi. Midus tapo savotiška legenda, kurią atgaivinti buvo vėl pabandyta XX amžiuje.

Parengta pagal A.Ragausko, R.Ragauskienės surinktą istorinę medžiagą.

You must be 20 years old to visit this site -.

Please verify your age -.