Kažkodėl Lietuvoje vaisių – uogų vynas vadinamas „vyneliu“, įdedant į tą žodį gailesčio ir išankstinio pasiteisinimo gaidų. Tai kodėl gi taip nuvertiname – ar tos mūsų uogos tokios prastos? Juk vyninės valstybės, aprašydamos vynų skonio savybes, bando pabrėžti būtent uogų aromatus. Jie rašo, kad jų vynas primena juoduosius serbentus, vyšnias ar mėlynes. Pažvelkime į šį reikalą kitaip – kodėl gi vaisių- uogų vynas negalėtų priminti vynuogių vyno su tam tikrais savitais poskoniais ir kvapais, nes fermentacijos procesai yra tokie patys. Kad ir esant mažai saulės, mūsų uogos  per trumpą laiką spėja sukaupti daugybę aromatų, cukraus, rūgščių.
Kai ragaujama vaisių vyno, jam skiriamas „trečio brolio“ vaidmuo, nepaaiškinant kodėl – ar kad nėra vyndarystės tradicijų, ir jomis nebandome pasidomėti, pasimokyti šio amato, o gal parduotuvėje parduodamas vaisių vynas, liaudiškai vadinamas „vaisiuku“, apgaubia beviltiškumo skraiste ir formuoja nuomonę, kad geras lietuviškas vynas yra tik iliuzija.
Taigi apie tai galima ilgai diskutuoti, neprieinant prie jokios nuomonės. Vieni sakys, kad tai yra nesąmonė, ir tikras vynas gali būti tik iš vynuogių, kiti sakys, kad ir mūsų kraštuose galima pagaminti gerą vyną, taigi – žodžiai, žodžiai… Jų teko nemažai prisiklausyti. Kodėl gi nepaneigus susiformavusios nuomonės ir nepabandžius „vaisiuką“ paversti vaisių – uogų vynu, kuriuo negėda būtų pavaišinti kad ir įnoringiausią svetimšalį.
Štai tokios mintys ir privedė prie to, kad Lietuvos pakrašty, Zarasų krašti, Juodalaukių kaimi atsirado
Gintaro Sino šeimos vyninė, kuri bandys įrodyti, kad mes galime, turime iš ko ir privalome padaryti tai, kas mums ir patiems kažkada atrodė beviltiška.
Taigi rašome iš naujo:
Vaisių-uogų vynas – pats skaniausias vynas, labiausiai tinkantis mūsų šiaurietiškai prigimčiai.

2013 metai.